Pagrindiniai mano įkvėpėjai paleidžiantys startinį šūvį rankdarbiams – įrankiai, priemonės ir medžiagos. Visa tai, iš ko, ar kieno pagalba galima kažką sutverti.

Užtenka užuosti spalvotų pieštukų kvapą ir mano „vidiniame ekrane“ jau merkia akį naujas personažas; užtenka paminkyti modeliavimo masę, pajusti jos savybes ir mintyse jau rikiuojasi formos, kurios nori būti įkūnytos.

Kiekviena priemonė man žada nesibaigiančias galimybes mano rankdarbiškame gyvenime, šnabžda niekam nepasakotas istorijas, masina ir vilioja…

Negaliu atsispirti. O ir kam? Spirtis.

Tiek, kad su laiku išaugo savi reikalavimai – noriu Tikrų priemonių – tikro pieštuko (kuris tikrai piešia, klauso ir bendradarbiauja, o ne užsispyręs ožiuojasi, trupa ir nė velnio nežymi…), noriu tikrų klijų, tikro popieriaus, tikro audinio, tikrų siūlų…Tikrai. Todėl tenka ieškoti.

Man patinka ieškojimo procesas. Neleidžia užsnūsti. Patinka atrasti. Visada džiugina. Visada.

Paskutinis mano atradimas „Hearty Soft“ modelinas. Pirkau dar pernai, bet atradau tik dabar :)

Toks elastingas, gerai sulimpantis, toks lengvas… Taip užjudino mano įsivaizdavimus, kad tučtuojau nusipirkau dar vieną gabaliuką to gerojo modelino. Atsargai.

Mėgstu atsargas. Bet čia jau kita priklausomybė ;)

O kam negali atsispirti tu?

Margas švelnus šilkinis, kaip skarelė.

Bet ne skarelė, ne šalikėlis. Margas, švelnus, šilkinis.
Kaklo papuošalas. Su dideliu polimerinio molio karoliu.

Taškuotu… dryžuotu… spalvotu…
Švelniai šildo, švelniai traukia aplinkinių žvilgsnius.

Švelniai. Būna.

(Šilkinių kaklo papuošalų lentyna)

Turbūt labiausiai „sukantis“ mano galvą rūpestis rankdarbiškuose dalykuose tai visokie klijai ir lakai – „kas su kuo labiausiai geriausiai; kuris kam ir kada; kuris visiškas niekas o kuris aukso vertės daiktas… ar atsparus, ar tikrai laikys… o jeigu taip, o jeigu ne…“
Kai jau visai susuka galvą tie rūpesčiai, ramybės dėlei imuosi gaminti pavyzdžius ateičiai, kad žinočiau, kad matyčiau, kad prisiminčiau. Dažnai tie pavyzdžiai su laiku išsibarsto, pasimeta, pasimiršta, atsiranda naujų neišbandytų priemonių ir vėl viskas prasideda iš pradžių…

Prieš kažkiek dienų kaip tik ir buvo tas laikas, kai „vėl iš pradžių“ susirankiojau turimus lakus polimeriniam moliui ir pasigaminau pavyzdėlius ateičiai – lakavau po vieną sluoksnį lako ant sukietinto polimerinio molio blyno vienos pusės, priešingoje užsirašiau naudoto lako pavadinimą.
Tokie pavyzdžiai patogūs tuo, kad galima labai aiškiai, paprastai ir greitai sulyginti skirtingus lakus, kaip padengia, kaip atrodo, kaip žiūrisi, kaip liečiasi ir kas kartą be didelio galvos skausmo išsirinkti labiausiai tinkamą kiekvienam savo lipdiniui.

Šiek tiek vaizdų ir mano subjektyvių pastebėjimų:

1. Nuo pat mano pirmųjų bandymų prieš kokius gal penkerius-šešerius metus iki šių dienų mano labiausiai mėgiamas buvo (yra?) „eberhardFaber“ blizgusis lakas. Taip taip, tas senasis gerasis jau senų seniausiai nebegaminamas. Aš kaip padorus priemonių kaupikas buvau (ir vis dar biškį esu :) ) prisikaupus šio gėrio atsargų. Na bet jos ir ne amžinos, taigi apie šio lako puikumą nelabai yra prasmės rašyti…

2. „Diamond Glaze“ šis lakas mano mėgiamas ir dėl tirštumo, skaidrumo, universalumo (tinka įvairiausiems paviršiams dengti, klijuoti)

Geriausia naudoti plokštiems dalykams, tada gražiau pasiskirsto, pasiskleidžia. Įmanoma padengti ir karolius, tik reikia ilgiau ir atidžiau krapštytis.

3.“DG3″ toks pat geras kaip ir „diamond glaze“ tik skystesnis, tai yra dengia tolygiai plonai be „3d“ iškilumų. Tinka milijonui visokių reikaliukų. Dažniausiai lakuoju dažytus, paišytus ar dar kokiom nors medžiagom padengtus / dekoruotus lipdinius.

4.“3D crystal lacquer“ beveik toks pat kaip „diamond glaze“, geresnis kai dengiama storesniu sluoksniu (pilama tiesiai iš buteliuko ir paliekama išdžiūti) nes mažiau ‘burbuliuojasi’ (savaime beveik nelieka mažyčių oro burbuliukų, kas būdinga tirštesniems lakams) Gali būti naudojamas daugybei sumanymų.

5. „Rayher“ 3D effekt lack – tirštas, dengiantis storu sluoksniu, neblogas, bet man mažiausiai patinkantis iš „storų“ lakų – burbuliuojasi, sunkiau skirstosi, reikia dėt daugiau pastangų geram rezultatui.

6.Dar vienas Rayher gaminys – „Triple Gloss“ lakas. Iš „storųjų“ būrio. Tirštas, dengiantis storu tolygiu sluoksniu, puikus. Geras ir dėl universalumo – tinkamas įvairiems paviršiams.

7. „Sculpey glaze“ šių niekaip negaliu prisijaukint kažkodėl, nors atrodo , kad lakai neblogi. Ypač patiko gražus „satine“ lako blizgesys – toks tikrai šilkinis. Dar patinka, kad juos galima drąsiai skiest vandeniu, jei pernelyg sutirštėja.

8. „Studio by sculpey“ – kantrybės bandytojai :) Labai skysti ir mažai „kibūs“, sunku tolygiai paskirstyt, gražiai paskleist. Jei tik yra galimybė, geriau rinktis kažką kitą. Nors iš kitos pusės, jei reikia itin plono ir beveik nematomo lako sluoksnio – tai jie matyt būtų pirmi eilėje.

9. Koks tai „pirštų magnetas“ :) – „TODO touchme“ . Padengia paviršius tokia smagia švelnybe, kad vis norisi paliesti. Iš tikrųjų :)

Visiškai matinis. Čiupinėtojų džiaugsmas.

Štai tiek tų mano pastebėjimų.

Tik noriu pridurt, kad galbūt kas tinka vienam – nelabai tiks kitam. Žinot kaip būna – geriau pačiam pabandyt.

Dar į temą apie polimerinį molį – mano naujasis pečiukas veikia puikiai. Lipdinius kietinu temperatūrą nustačiusi pagal savo susižymėtas žymas (papildomai termometro nebenaudoju) – dirbiniai sukietėja gerai, pečiukas nesiožiuoja, visi patenkinti :)

Kai aš išsiųsiu ją Tau balandžių paštu…
Gausi Tu ją tokiam vokely.
Gavęs žinosi, jog tai svarbu.

Vokų su atvirukais savo svarbiems laiškeliams, svarbioms žinutėms, visiems tiems tikriems paprastiems žodžiams, kuriuos kažkada norėsis perduoti tikriems, svarbiems, paprastiems, brangiems žmonėms, galima įsigyti čia – paprastoje, mano paprastų darbų parduotuvėje. Paprastai.

Mano parduodamų darbų lentynose atsirado nauji vokeliai.
Baisiai smagaus didumo – kad galėtų tilpti delne, poroje su mažu atvirukėliu, kuriame tilps patys smagiausi ir šilčiausi linkėjimai.
Nes kaip tik tokie ir būna paties linkėtojo ranka užrašyti trumpi, tikri ir nuoširdūs žodžiai – be šaltų spausdintuvo išraitytų šriftų ir svetimų poezijų

Vokeliai iš gražaus popieriaus – tikros spalvos su tikrais plaušeliais, kad nesipyktų su linkėtojo parašytais tikrais žodžiais.

Kuklūs atvirukai iš švelnučio medvilnės popieriaus su įspaustu piešinėliu.

Linkiu gero pavasarinio vėjo, kad iššluotų,
išvalytų
galvas, mintis ir širdis.

Lygiai prieš vieną dieną į mūsų namus su visam atsikraustė naujas gyventojas.
Mažakalbis, santūrokas ir labai gero būdo. Užteko vieno žvilgsnio ir susidraugavom akimirksniu.
Šio naujo gyventojo vardas – ponas Apu.
Atkeliavo jis iš pačių geriausių meškų tvėrėjos Indrės namų www.smagauslaiko.lt .

Pono Apu pasirodymas man buvo gryniausia staigmena. Mat prieš kelias dienas, pamačiau jo nuotraukas ir įsimylėjau.

Tą mano įsimylėjimą pastebėjo akylas namiškis ir … štai ponas Apu gėlėtame namelyje atkeliavo pas mus.

Sunkoka būtų ir papasakot kiek džiugesio teikia meškelio kompanija. Kaip koks sutirštintas smagumas.

Mylim jį labai.

Labai.

Šis įrašas, tai mano mažas indėlis į visokius „kaip tai daroma“ informacinius lobynus.
Kadangi šia, man rūpima, tema (kaip išsirinkti mini orkaitę, tinkančią kietinti polimerinį molį) pati radau itin mažai informacijos „iš pirmų lūpų“, tai nutariau aprašyti savo patirtį, kad galbūt kažkam palengvinti pasirinkimą.
Istorija apie pečiuką / mini orkaitę / elektrinę krosnelę polimeriniam moliui (ir visiems kitiems „kepamiems“ nevalgomiems rankdarbiams):
Iki šiol aš šiems kepimo reikalams naudojau savo normalią didelę virtuvinę orkaitę, tik nelabai man patiko tas valgomų ir nevalgomų dalykų draugavimas. Visada norėjosi visus tuos plastikus kaitinti atskirame pečiuje. Stabdė informacijos trūkumas (kokie modeliai kaip „elgiasi“, kokie labiau tinkami tam reikalui ir panašiai), o taip pat nesinorėjo išmesti kad ir nedidelių pinigų veltui, įsigyjant nereikalingą daiktą, nes esu skaičiusi kaip tokiose mini orkaitėse yra sudėtinga palaikyti pastovią temperatūrą.
Reikėjimas nugalėjo ir nusipirkau išsirinkusi vieną iš kokių dviejų siūlomų modelių :)
Manasis naujas žaislas vadinasi CLATRONIC MBG 3113. Iš karto norėjau nusipirkti ir orkaitės termometrą, bet negavau (ir visa laimė, nes ieškojau paprasto į orkaitės vidų statomo spyruoklinio, ar kaip ten jie vadinasi)
Taigi – pečius namuose ir tik dabar pirmą kartą pamatau, kad stiklinės krosnelės durelės su kažkokia veidrodine danga ir per ją beveik neįmanoma įžiūrėti kas darosi viduje.

Taigi matuoti temperatūrą su vidun dedamu termometru neįmanoma. Matuoti tai įmanoma, bet nevarstant durelių pamatyti ką termometras rodo – beveik neįmanoma. Tai dabar jau džiaugiuosi, kad negavau to termometro.
Paieškojusi internete nusiperku elektroninį termometrą su išoriniu „pultu“, toks termometras su prijungiamu metaliniu laidu ir iešmeliu, skirtu matuoti gaminamo / kepamo maisto temperatūrą. Taigi toks sprendimas man labai tinka.
Atkeliavus termometrui kelias valandas skyriau krosnelės temperatūrai matuoti.

Itin didelių temperatūros „šuolių“ nepastebėjau, temperatūra „šokčioja“ apie 3-5 laipsnius (kai krosnelė įkaista iki nustatytos temp. girdisi, kai išsijungia kaitinimas ir tada temperatūra ima kristi tuos 3-5 laipsnius, tada vėl įsijungia ir vėl tie laipsniai pakyla, tikrai nieko baisaus)

O va krosnelės temp. reguliatoriaus rodoma temperatūra su mano išmatuota tikrai smarkiai skyrėsi, tai be termometro su nauja mini krosnele turbūt tikrai neišsiverst.

Štai kaip atrodo mano matavimai

žalia žyma ~ 110 °C

juoda ~120°C

raudona ~ 130°C

mėlyna ~ 160°C

ruda ~ 180°C

Tai tiek pastebėjimų, jei darbo eigoje sužinosiu dar kažką naudingo – papildysiu šį įrašą.

Tokios va neįmantrios istorijos susipynė spalvose, formose ir kvepėjimuose.

Lininius audinius marginau, dekoravau savos gamybos antspaudais, tekstiliniais dažais. Siuvau iš jų užvalkaliukus levandinėms pagalvėlėms. Užvalkalai užsegami spalvotomis sagomis, irgi mano lipdytomis.

Tokios va visokios kvepiančios ir smagios gavosi Levandinės pagalvėlės, tinkančios ir į spintą ir į lovą ir dėl kvapo ir dėl grožio.

Ilgas dienas ir vakarus ir netgi naktis ant mano stalo ramiai sau leidžia (gyvena?) spalvos. Neskubriai ir tingiai persikelia ant drobinių skiaučių, įgaudamos paprastas formas, lėtai ir jaukiai rikiuojasi viena šalia kitos į pasikartojančias eiles, būrelius ir stulpelius.
Taip ir būnam visi. Tingiai ir jaukiai.
Kažkas Bus.
Kai Bus – sužinosi pirmas :)