Stebuklinga iš niekur užplaukusi sunkenybė. Svarbu, kad yra plyšys šviesai. Praeis.

keliauji keliauji sau žmogus ir būna, kad nukeliauji į patį Pasaulio kraštą… Pasilipi ant krašto, dairaisi. Pažiūri pirmyn ir atgal. Pasukioji akis į rytdieną ir į vakar. Pagalvoji apie Tuos ir Anuos. Apie Šį bei Tą mintiji, kai stabteli ant krašto Pasaulio. Stovėdamas prisimeni Tokius Visokius, kurie geri buvo, draugiški, dėmesingi ir atidūs. Galbūt ir skūpūs žodžiams, keistų manierų, bet po tariamai stora oda...

ir nieko čia nepadarysi. būnu. laukiu kažkokio stebuklingo maisto savo išblukusiam fantazariumui.

kodėl kai kuriems žmonėms taip norisi to „gražaus gyvenimo“ paveikslėlio. Ne nupaveiksluotos Tavo nuosavo Tikro gražaus gyvenimo akimirkos, bet to suvaidinto paveikslėlio. Kai visi šypsosi ir nesikūprina. Mergaitės su pūstomis sukniomis, o berniukai su dėdiškais kostiumais.  Vaidina „kasdienybę“. Steriliai laimingai švarią. O akys viską pasako… Išdavikės. Kažin, jie paskui ten pažįsta save....

Vienas keistas paukštis, susapnavo sapną. Apie gyvenimą. Kaip jis gyveno skrajodamas, be rūpėjimų. Lengvai. Ir gyveno sapnuodamas. Ir kuo ne gyvenimas ? Sakot- nebūna ? Būna būna. žinau.

gražiausia muzika-tyla. mieliausia draugija-vienatvė.